Šriftas
A A A
Fonas
Iliustracijos

Rumšiškių Švento arkangelo Mykolo bažnyčia

Rumšiškių Švento arkangelo Mykolo bažnyčia

  • Adresas Marių g. 68, Rumšiškės
Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia
Seni žmonės apie pirmosios Rumšiškių bažnyčios statybą pasakoja tokį padavimą: karalius Jogaila su žmona karaliene Jadvyga ir dvasiškių būriu važiavę rogėmis iš Vilniaus pro Rumšiškes į Kauną. Buvo ankstyvas pavasaris. Karalių karieta įlaužė silpną upelio ledą ir grėsė pavojus paskęsti. Jadvyga davusi įžadus: jeigu išsigelbėsianti, tai pastatydinsianti toje vietoje bažnyčią. Išsigelbėti pavyko. Jadvygos nurodymu, Rumšiškių meistrų rankomis ant nedidelės kalvos, ties pavojinga vieta, buvo pastatyta maža medinė bažnytėlė. Upelis buvo pavadintas lenkiškai „Nadzeja“ – Viltis. Pirmoji bažnyčia greičiausiai buvo pastatyta XVI a. pradžioje, galbūt karalienės Bonos iniciatyva. XVI-XVII a. bažnyčia ne kartą degė. 1700 m. Rumšiškių klebonas Samuelis Goligontas rašė, kad jis, „netikęs, nuodėmingas ir vargšas kunigas, savo lėšomis ir pastangomis Rumšiškių miestelyje pastatydino naują bažnyčią, šv. Mykolo, švč. Mergelės Marijos ir šv. Jurgio vardu“. Iki 1710 m. fundatoriai suaukojo beveik visą inventorių. Naujoji gana didelė bažnyčia buvo sukurta pagal seniai susiformavusias, visoje etninėje Lietuvoje tvirtai prigijusias liaudies architektūros tradicijas. Stačiakampį iš pušies sienojų suręstą pastatą dengė malksnų stogas, jo vidury stūksojo bokštelis. Panašios su nedideliu stogeliu ant stogo bažnyčios buvo statomos Lenkijos ir baltarusių žemėse. Tai buvo vienas iš populiariausių sakralinio pastato tūrių tipų. 1849 m. Rumšiškių parapija atskirta nuo Vilniaus vyskupijos ir prijungta prie Žemaičių.
1859-1860 m. prasidėjo naujas Rumšiškių bažnyčios istorijos etapas – tada ji kapitaliai suremontuota ir iš dalies rekonstruota. 1863 m. sukilime dalyvavo Rumšiškių bažnyčios administratorius kun. Antanas Kazlauskas; vėliau buvo areštuotas ir įkalintas Vilniaus kalėjime, kur ir mirė 1867 m. 1892 m. vasario 19 d. Rumšiškėse mirė kunigas Povilas Šilinskis, dirbęs tik trejus metus, tačiau Rumšiškių bažnyčioje įvedęs lietuviškus giedojimus ir parapijiečius išmokęs lietuviškų poterių. XX a. pirmojoje pusėje du kartus buvo sumanyta statyti naują (mūrinę) bažnyčią. Pirmuoju atveju statybų neleido pradėti įsisiautėjęs Pirmasis pasaulinis karas; antruoju atveju (1938 m.) buvo pripažinta, jog medinė Rumšiškių bažnyčia yra vertingas senovės paminklas, todėl neleista nei jos griauti, nei perstatyti. Taigi, nepavykus pastatyti naujos, rumšiškiečiai kiek galėdami stengėsi išgrąžinti turimą bažnyčią. 1942 m. interjerą dekoravo dailininkas Vladas Didžiokas, tuo metu gyvenęs Dovainonyse. 1958 m. iš senųjų Rumšiškių į naująsias perkelta varpinė, o 1959 m. – ir bažnyčia.
I pasaulinio karo metu bažnyčioje, geležies virbų dėžėje, rasti nežinomo XVII a. kilmingojo palaikai su brangaus metalo vainiku. Jo kaukolė ir kiti kaulai buvo priraišioti prie metalinių virbų ir užlakuoti lako antspaudais. Vėliau palaikai buvo užmiršti. Antrą kartą rasti 1958 m., kai bažnyčia buvo keliama į naująją miestelio vietą. Manoma, kad šie palaikai susiję su 1655-1661 m. carinės Rusijos invazija į Vilnių bei jo apylinkes. Tada kažkokio kilmingojo palaikai galėjo būti pervežti iš Vilniaus ir čia paslėpti.–Šie palaikai bei kiti po bažnyčia rasti karstai perkelti į Rumšiškių kapines.

Gyvenimai, likę po vandeniu: http://www.voruta.lt/irma-randakeviciene-gyvenimai-like-po-vandeniu

Atnaujinta: 2019-06-13 08:05
Rumšiškių Švento arkangelo Mykolo bažnyčia ir varpinė
Giedrė Streikauskaitė