„Led Zeppelin“ – tada ir dabar: 1968–1980–2020“

Sveiki, Senosios Gegužinės ūkio bičiuliai,
susitikome su Jumis vasarį, išsiskyrėme iki pavasario parodos atidarymo gegužę – susitikimo su jau kitu kūrėju ir mūsų laukiama Judita Leitaite. Ir va …. Rašau Jums liepą, po gerų penkių mėnesių, net, kaip rašyti pamiršęs, nes pirmą kartą per paskutinius septynerius metus mes praleidome tradicinį parodos atidarymo renginį….
Paklausite – kodėl? Atsakau – turbūt nežinote, bet per pasaulį ritasi tokia neganda, kuri gadina žmones – jų sveikatą, jų mirštamumo statistiką, jų ekonominę būklę, jų dvasinę harmoniją, gadina jų tarpusavio pasitikėjimą, pagarbą, supratimą ir visus kitus tampresnius ar palaidesnius socialinius ryšius. Neaplenkė ši neganda ir Lietuvos, suprask, ir Senosios Gegužinės. Dabar ši neganda siautėja kitoje svieto pusėje, o ar sugrįš ar ne, tai visi ir spėliojam.
Na, gal čia ir nieko blogo, ne tiek visokių baisumų pergyvenom. Gaila tik, kad tai tapo dar vienu pretekstu žmonių susiskaidymui, šį kartą į „erelius“ ir „mamyčiukus“… Ir abi pusės siuntinėjo viena kitai visokius „popikčius linkėjimus“ statistikų ar karikatūrų forma. Ir nieko tokio, tam ir turim demokratiją, kad galėtume išsilieti. Ir aš buvau įsivėlęs į vieną beprasmį „facebookinį“ apsižodžiavimą, atsieit, diskusiją, gerai, kad laiku išsprūdau.
Bet pasikartosiu, ką darau jau ne pirmame rašinyje, kada pastebiu tuščius tautiečių skirtingų politinių, kultūrinių ar socialinių pažiūrų sukeltus ginčus – esu visiškai įsitikinęs, kad, neduok Dieve, atsirastų kokie didesni pavojai Lietuvai, petis petin sustotume visi per vieną naktį. Neabejoju.
O štai vasara jau įsibėgėjo gerokai. Orai puikūs. Kaip niekad šiemet subujoję visi žolynai ir medynai ir toliau klesti, gėlynuose tiesiog lenktynės vyksta: vieniems gražuoliams dar nespėjus pražydėti, jau kiti pumpurus krauna, viena žiedo forma kitą stelbia, viena spalva, vakare užgęsusi, ryte jau kitu atspalviu džiugina; rožės, levandomis apsijuosusios, tiesiog siautėja, nespėjam žiedų pakirpinėti; lineliai, rūtos, kosmėjos, saulakiai, ramunės akis raibina, o dar lelijos, jurginai, rudbekijos savo pasirodymo laukia… Nuostabu.
Miške, visgi, sausoka. Pas mus, kaip Dzūkijoje, smėliukai visą lietų į save kaip mat sugeria ir tiek pušynai, tiek eglynai samanas, viržius augindami, viena kita mėlyne palepina, bet grybais iki šiol nedžiugino. Pavydėjom šlapesnių, mišresnių miškų grybautojams, kurie paskutiniu metu internetą baravykų lietumi užpylė. Bet vakar, jau ir mes su Neringa sezoną atidarėm – prabėgom savo vieteles per valandą ir susirinkom penkiasdešimt keturis… ne kažką, bet, paskaičiavus – tai beveik kas minutę po džiaugsmą gaunasi, tai, manau, bent jau ta valanda gyvenimą prailginom…
Ir dar viena mums miela žinia – tokios skaidrios Neries iki šiol nematėm. Tiesiog krištoliniu kalnų upeliu patapo – nuo šlaito viršaus visus povandeninius akmenis iki kito kranto gali suskaičiuoti, o nuo lieptelio visus šapaliukus ar mekneles gali suregistruoti, bet nespėji, būriais plaukioja. O štai mūsų bičiulis keltininkas Gediminas, kuris taip pat tuo stebisi, sakė, kad tik šiemet realiai pamatė kiek ir kokių stambių salačių kaskart jo keltą pirmyn atgal lydi…
Na, bet rašau aš, kaip visada, ne kad mūsų gamtą eilinį kartą paliaupsinti ir paskatinti dar labiau ją mylėti, bet kad pagaliau jau galime ir į mūsų vasaros renginį pakviesti. Ir šį kartą kiek plačiau. 2012 metų kovą pas mus vyko vakaras, skirtas grupės „The Rolling Stones“ veiklos penkiasdešimtmečiui pažymėti, 2015 metų rugpjūtį kvietėme į kino ir muzikos prisiminimų vakarą „Vudstokas arti“. Nuo jo praėjo nei daugiau, nei mažiau – penkeri metai, mes lyg ir primiršome šią temą. Bet…. Tikrai nebūtume darę šių ankstesnių renginių, jei neturėtume savo draugų tarpe nuostabaus žmogaus, menotyrininkės ir „mūsų laikų“ muzikos fanės ir gilios žinovės Inos Dringelytės. Ir šiemet mes su Neringa nusprendėme, kad iki šiol turint Iną savo artimiausių bičiulių rate, būtų nuodėmė neišnaudoti jos žinių, profesionalumo ir nesugrįžti prie Vudstoko laikų.
Taigi, minčių srautas toks: mūsų ūkis, gražus vasaros vakaras, nuo pusiaudienio jau susirinkę žmonės – kas pievutėje, savo kėdutes atsinešę, užkandžiauja besišnekėdami, kas ir palapinę pasistatę, kojas iškišę, ilsisi, kas upėje maudosi, kas, dieną ir pagrybauti suspėję, grybus valosi, kas prie laužavietės malkas karučiu veža, kas, kitus kvapais nervuodamas, sau ramiai sprandinės gabalą čirškinasi, o kas ramiai sau, intelektualo veiduką nustatęs, su kavos puodeliu po tik parengtą naują meno ekspoziciją didžiajame name vaikšto; visi be rūpesčių, be įtampos, randa kuo užsiimti ir visi vakaro laukia; ekranas jau kabo ant namo fasado, garso aparatūra palengva įšilinėja, mes su Neringa dar paskutinį, dešimtą kartą atsiprašome kaimynų, jei muzikos stilius neįtiktų, o jie atsiprašo mūsų, jei patys ateiti neplanuoja ir neužilgo, jau temstant, prasideda……..