Šriftas
A A A
Fonas
Iliustracijos

Rumšiškės – Žiežmariai – Rumšiškės

Rumšiškės – Žiežmariai – Rumšiškės

Žygis dviračiais arba automobiliu.

1. Jono Aisčio muziejus. 1997 m. liepos 12 d. miestelyje iškilmingai atidarytas J. Aisčio muziejus (direktorė Gražina Markevičiūtė – Meilutienė). Ekspozicijoje pristatoma poeto gyvenimas ir kūryba. Ekspoziciją parengė Gražina Meilutienė,dailininkas-dizaineris Ruslanas Aranauskas, hum. m. dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas. Jonas Aleksandravičius, geriau žinomas Aisčio vardu, gimė ir vaikystę praleido Rumšiškių apylinkėse. Slapyvardžių turėjo keletą, vienas įdomesnių yra KOSSU. Jautrios sielos poetas buvo linkęs įsimylėti, kad savo favoričių nepamirštų, iš jų vardų pirmų raidžių susikūrė slapyvardį, t.y. – Konstancija, Ona, Sara, Sonia ir Uršulė. Jo eilėse persipina liūdesys ir grožis, kūryba buvo mėgstama to laikmečio jaunimo tarpe, už eilėraščių rinkinį „Užgesę chimeros akys” 1937 m. gavo valstybinę premiją. Rumšiškių miestelyje esančiame Jono Aisčio muziejuje galima plačiau susipažinti su poeto gyvenimu ir kūryba. Prie muziejaus J. Aisčiui pastatytas paminklas. Poetas palaidotas Rumšiškių kapinėse. Vos už kelių kilometrų, Dovainonių kaime, galima aplankyti ir poeto gimtinę.

2. Paminklas Jonui Aisčiui. Jonas Aleksandravičius, geriau žinomas Aisčio vardu, gimė ir vaikystę praleido Rumšiškių apylinkėse. Slapyvardžių turėjo keletą, vienas įdomesnių yra KOSSU. Jautrios sielos poetas buvo linkęs įsimylėti, kad savo favoričių nepamirštų, iš jų vardų pirmų raidžių susikūrė slapyvardį, t.y. – Konstancija, Ona, Sara, Sonia ir Uršulė.

3. Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Seni žmonės apie pirmosios Rumšiškių bažnyčios statybą pasakoja tokį padavimą: karalius Jogaila su žmona karaliene Jadvyga ir dvasiškių būriu važiavę rogėmis iš Vilniaus pro Rumšiškes į Kauną. Buvo ankstyvas pavasaris. Karalių karieta įlaužė silpną upelio ledą ir grėsė pavojus paskęsti. Jadvyga davusi įžadus: jeigu išsigelbėsianti, tai pastatydinsianti toje vietoje bažnyčią. Išsigelbėti pavyko. Jadvygos nurodymu, Rumšiškių meistrų rankomis ant nedidelės kalvos, ties pavojinga vieta, buvo pastatyta maža medinė bažnytėlė. Upelis buvo pavadintas lenkiškai „Nadzeja“ – Viltis. Pirmoji bažnyčia greičiausiai buvo pastatyta XVI a. pradžioje, galbūt karalienės Bonos iniciatyva. XVI-XVII a. bažnyčia ne kartą degė. 1700 m. Rumšiškių klebonas Samuelis Goligontas rašė, kad jis, „netikęs, nuodėmingas ir vargšas kunigas, savo lėšomis ir pastangomis Rumšiškių miestelyje pastatydino naują bažnyčią, šv. Mykolo, švč. Mergelės Marijos ir šv. Jurgio vardu“. Iki 1710 m. fundatoriai suaukojo beveik visą inventorių. Naujoji gana didelė bažnyčia buvo sukurta pagal seniai susiformavusias, visoje etninėje Lietuvoje tvirtai prigijusias liaudies architektūros tradicijas. Stačiakampį iš pušies sienojų suręstą pastatą dengė malksnų stogas, jo vidury stūksojo bokštelis. Panašios su nedideliu stogeliu ant stogo bažnyčios buvo statomos Lenkijos ir baltarusių žemėse. Tai buvo vienas iš populiariausių sakralinio pastato tūrių tipų. 1849 m. Rumšiškių parapija atskirta nuo Vilniaus vyskupijos ir prijungta prie Žemaičių.

4. Paminklas Antanui Baranauskui. Rumšiškių miestelyje veikė valsčiaus raštininkų mokykla, kurioje 1851-1853 m. mokėsi poetas Antanas Baranauskas. Būtent Rumšiškėse poetas parašė pirmuosius savo eilėraščius (jų buvo 20) apie metų laikus ir Nemuno potvynį. Rumšiškėse poetas pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame minimas ir Rumšiškių klebonas F. Višinskis, apie kurį jaunasis A. Baranauskas taip atsiliepia: „Už visa, ką esu išmokęs, esu tik jam dėkingas. Žodžiu, pamokančiais pokalbiais, knygų skaitymu ir pamokomis jis sugebėjo nors silpnu žiburėliu apšviesti mano protą, dengiamą storo nepermatomos tamsos ir neišmanymo šydo”. Šią mokyklą 1853 m. lankė 28 mokiniai, suvažiavę iš visos Lietuvos. 1967 m. birželio 17 d. netoli šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios Kauno marių pakrantėje atidengtas paminklinis akmuo su A. Baranausko bareljefu (skulptorius V. Žuklys). 1938 m. Rumšiškių pradžios mokykla buvo pavadinta vysk. A. Baranausko vardu. Šiuo metu tai Rumšiškių Antano Baranausko gimnazija. A. Baranausko vardu pavadinta ir viena miestelio gatvių.

5. Gelžbetoninis tiltas per Strėvą. Tadaravos tiltas yra Kruonio seniūnijoje, Tadaravos kaime, Rumšiškių–Kruonio kelyje per Strėvos upę. Iš pažiūros niekuo iš kitų neišsiskiriantis tiltas yra pastatytas 1926 m. Jis yra vienas pirmųjų Lietuvoje pastatytų gelžbetoninių Gerberio sistemos tiltų. Angos – 7 m, 18 m, 20 m, 18 m ir 7 m. Šarnyrai įstatyti kraštinėse angose. Kabančių balkių ilgis – 10 m; jie guli ant 3 ir 5 m ilgio konsolių. Vietoje atramų tilto galuose ant bendro pamato pastatyti 7 m ilgio rėmai. Balkių aukštis viduryje 1,5 m, plotis 0,5 m. Tilto skerspjūvis – 4 balkiai, esantys 1,75 m. atstumu vienas nuo kito; plokštė – 14 cm storio.

6. Maisiejūnų – Surgantiškių pilkapiai. Pilkapynas yra ant 150×50 m dydžio kalvos, apaugusios įvairiais krūmais. Pilkapiai pilti gana arti vienas kito. Iš viso buvo 43. Pilkapių sampilai buvo 5–10 m skersmens (tik pilkapis Nr. 22 – 13 m skersmens), iki 1 m aukščio. Dalis pilkapių suplokštėję, jų sampilai vos žymūs. Pilkapiai suplokštėję, iškasinėti lobių ieškotojų. Pilkapynas yra kultūros paminklas. Žmonės pilkapius vadino Kapinėlėmis. Pasakota, kad juose palaidoti prancūzai.

7. Maisiejūnų piliakalnis I. Pirmasis piliakalnis įrengtas Strėvos kairiojo kranto aukštumos pakraštyje esančioje atskiroje kalvoje. Aikštelė keturkampė, pailga pietvakarių-šiaurės rytų kryptimi, 33×13 m dydžio. Jos pietvakarių, pietryčių ir šiaurės rytų kraštuose supiltas 0,6 m aukščio, 3-10 m pločio pylimas. pietvakarių papėdėje yra 25 m pločio, 2 m gylio griovys. Šlaitai statūs, 8-14 m aukščio.
Piliakalnis apaugęs medžiais ir krūmais, pietrytinis šlaitas dirvonuoja. pietvakarių aikštelės krašte yra erozinė įduba.

8. Maisiejūnų piliakalnis II. Antrasis Maisiejūnų piliakalnis įrengtas 130 m į pietvakarius nuo pirmojo piliakalnio esančioje atskiroje kalvoje. Aikštelė ovali, pailga pietvakarių-¬šiaurės rytų kryptimi, 37×9 m dydžio, iki 0,8 m aukščio iškiliu viduriu, 1,2 m aukštesne pietvakarių dalimi. Šlaitai vidutinio statumo, 5¬-10 m aukščio. Piliakalnis labai apardytas ariant (šiaurės rytų šlaite matyti iki 1 m aukščio nuarimo „laiptai“), dabar dirvonuoja, šiaurės vakarų šlaitas apaugęs lapuočiais. Pietvakarinėje dalyje iškasta duobė su išėjimu į šlaitą.

10. Avinėlių akmuo. Avinėlių akmuo – Kaišiadorių rajono savivaldybės saugomas geologinis gamtos paveldo objektas, esantis Kruonio seniūnijoje, Avinėlių kaime. Paskelbtas saugomu 1992 m.

11. Žiežmarių dvaras. XIV amžiuje minėtas kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. XVII a. pradžioje dvarą valdė Radvilos. 1780 m. dvaro sodyboje buvo dveji mūriniai rūmai – senieji ir naujieji su oranžerija, iš viso apie 40 gyvenamųjų ir ūkinių pastatų. 1795 m. dviejose Žiežmarių dvaro sodybose gyveno 7 gyventojai, juos aptarnavo 7 tarnai. 1841 metais dvarą įsigijo Benediktas Tiškevičius, buvęs Kauno gubernijos bajorų maršalka. 1850 m. Žiežmarių dvare iš viso buvo 720,62 dešimtinės žemės, kurią sudarė Jatkonių, Bartaičių ir Būblių kaimų žemės ir žemės sklypas pačiame miestelyje. 1857-1858 metais pagal žymaus to meto architekto Cezario Anikinio projektą buvo pastatyti dvaro rūmai, malūnas, įveistas parkas, iškastas kanalas, kūdros, įrengti tvenkiniai, sustiprinti pylimai. 1923 m. minimas Žiežmarių dvaras su 8 sodybomis ir 148 gyventojais. Po žemės reformos dvaras buvo išparceliuotas – 1925 metais dvaro žemėje įkurtas kaimas, o žemė išdalinta dvaro darbininkams ir savanoriams-kūrėjams. Kaimas pavadintas Žalvarniais. Nuo 1927 metų dvaro centras su maždaug 170 hektarų žemės atiteko Lietuvos kariuomenės Invalidų sąjungai, 1929 metais dvaro rūmuose įsikūrė Žiežmarių žiemos žemės ūkio mokykla, 1944 metais – progimnazija, vėliau veikė vidurinė mokykla ir mokytojų bendrabutis. Nuo 1994 metų – privati valda.

12. Žiežmarių istorinis centras. Žiežmariai – vieninteliai Kaišiadorių rajone turėjo miesto rotušę, kuri XVIII a. stovėjo centrinėje miesto aikštėje. Aplink ją ir jos prieigas nuo XVI–XVII a. jau buvo gana tankiai apgyvendinta miestelio teritorija. Archeologiniai tyrimai parodė, kad panašiu metu – XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje – Žiežmariai jau buvo išsiplėtę ir iki atokesnių Vilniaus gatvės vietų. Tam įtakos neabejotinai turėjo Žiežmarius kertantis senasis Vilniaus– Kauno kelias. Ir tik nuo XVIII a. pabaigos – XIX a. plėstasi į toliau nuo miestelio centro esančias teritorijas Ažubalio, Šiaurės, ir Žaslių gatvėse, tankėjo užstatymas Vilniaus gatvėje. Centrinėje aikštėje stovi vienintelis Kaišiadorių rajone Laisvės paminklas, nukreiptas į šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią. Netoliese – medinė sinagoga.

12. Žiežmarių sinagoga. Sinagoga yra įspūdingas ir unikalus istorinis paminklas. Pastatyta XIX a. viduryje. Ji yra viena iš keturiolikos medinių sinagogų Lietuvoje. Statinys monumentalaus tūrio, architektūroje jaučiama romantizmo įtaka. Suręstas iš sienojų, skaidomas vertikaliomis sąvaržomis ir vertikaliai apkaltas lentomis su lentjuostėmis. Pagrindinis vakarų fasadas asimetriškas. Salę apšviečia net 18 langų – jų netgi daugiau, nei reikalauja judaizmo religiniai įstatymai (halacha). 1918 m. stipriai nukentėjo nuo gaisro, tačiau buvo atstatyta.
Gali būti, kad Lietuva yra vienintelė valstybė pasaulyje, kurioje išlikusios medinės sinagogos.
Žiežmariuose pirmoji sinagoga buvo pastatyta tarp 1690-1696 metų. XIX a. mieste buvo trys sinagogos, nes didesnę dalį gyventojų sudarė žydai. Sinagoga buvo ne tik maldos, bet ir mokymo ir bendruomenės gyvenimo centras. Šiuo metu sinagogos pastatu rūpinasi Kaišiadorių rajono savivaldybė pagal panaudos sutartį. Pastatas atnaujintas, naudojamas gyventojų švietimo ir kultūros, viešiesiems turizmo poreikiams bei kitai visuomeninei veiklai.

13. Buvęs aludininko namas. Tai XX a. pradžios medinis namas. Šiam statiniui būdinga kaimiškų gyvenamųjų namų, pritaikytų verslams, architektūra. Namas stovi galu į gatvę, prie pat šaligatvio. Čia veikusi aludė, maisto prekių krautuvėlė. Dabar pastatas privatus, rekonstruotas išlaikant autentiškas formas.

Atnaujinta: 2020-05-20 12:53
Ieškoti