Šriftas
A A A
Fonas
Iliustracijos

Šv. Jokūbo kelias

Šv. Jokūbo kelias

1987 m. spalio 23 d. Europos Taryba (Council of Europe), kuri yra Strasbūre, paskelbė Santiago de Compostela deklaraciją, paskelbdama Šv. Jokūbo kelią ir jo atšakas visoje Europoje pirmuoju Europos kultūros keliu. Pagrindinė žinia – ta, kad Europa nėra vien politinis ir ekonominis projektas, o visų pirma ir visų svarbiausia – vertybėmis grįsta sąjunga, bendrystė, besiremianti į krikščioniškąsias Europos šaknis. Prie Deklaracijos pridėtame žemėlapyje yra ir Lietuva, per kurią nužymėtos dvi Šv. Jokūbo kelio atšakos.

2009 m. Europos Parlamento narė dr. Laima Liucija Andrikienė įsijungė į Šv. Jokūbo kelio draugų parlamentarų grupę Europos Parlamente. Paskatinta kolegų europarlamentarų iš kitų šalių, 2012 m. Lietuvoje Laima Andrikienė pradėjo propaguoti Camino de Santiago – Šv. Jokūbo kelią, kuris veda į Santiago de Compostela katedrą. Pastaroji pastatyta toje vietoje, kur buvo rastas palaidotas Šv. apaštalas Jokūbas. Piligrimai traukia į Santiago de Compostelą nuo ankstyvųjų viduramžių iki šių dienų.

2012 m. vasarą buvo išleista knyga „Šv. Jokūbo kelio šviesa / The Light of St James Way„, lietuvių ir anglų kalbomis, 172 puslapių apimties, iliustruota Šv. Jokūbo bažnyčių fotografijomis. Knygos sudarytoja – dr. Laima Andrikienė, redaktorė – Valentina Čeplevičiūtė, nuotraukų autorius – Valdas Kilpys, žemėlapių autoriai – Birutė Nenortaitė ir Artūras Šiuipys. Ši knyga, kuri nuo 2012 iki 2014 m. sulaukė dar dviejų papildomų leidimų buvo platinama Lietuvoje ir užsienyje.

Tada dr. Laima Andrikienė pradėjo „tiesti“ ir Šv. Jokūbo kelius Lietuvoje. Viso didelio projekto globėju tapo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Lietuvos vyskupų konferencija (LVK) plenarinėje sesijoje buvo priimtas sprendimas remti šį projektą, skleisti apie jį informaciją ir t.t.

Lietuvoje yra keturi tarptautiniai Šv. Jokūbo keliai:

Šv. Jokūbo Žemaitijos/Karaliaučiaus kelias;

Šv. Jokūbo Šiaulių kelias;

Švento Jokūbo Kauno kelias;

Švento Jokūbo Vilniaus kelias.

http://svjokubokelias.eu

http://www.saintjamsway.com/

 

         

Šv. Jokūbo keliai Lietuvoje

Šv. Jokūbo žiedas Lietuvoje

Piligrimo pasas

Žiežmarių šv. apaštalo  Jokūbo bažnyčia – viena iš Šv. Jokūbo žiedo stotelių.

Žiežmarių bažnyčios archyve esančiuose bažnyčios vizitacijos aktuose rašoma, kad bažnyčia pradėta statyti 1502 m. Žiežmarių seniūno Dolengos Laskovskio lėšomis. Kitais duomenimis, Šv. Jokūbo bažnyčia įsteigta 1508 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo potvarkiu. Apie 1620 m. bažnyčia buvo atitekusi protestantams. Rusų invazijos metu (1654-1655) bažnyčia sunaikinta, bet 1672 m. Žiežmarių seniūno J. Piaseckio rūpesčiu atstatyta. 1744 m. Mykolo Pociejaus lėšomis senojoje vietoje pastatyta nauja bažnyčia. Bažnyčia konsekruota 1852 m. Vilniaus vyskupo A. Žilinskio. Bažnyčia buvo pušinių rąstų, iš išorės apkalta lentomis, su dviem bokštais ir 5 altoriais. Tais pačiais metais pastatyta ir nauja klebonija. 1875 m. Vilniaus gubernatorius leido Žiežmarių dvaro savininkui Benediktui Tiškevičiui savo lėšomis pastatyti naują varpinę vietoj apgriuvusios senosios. 1895 m. Vilniaus generalgubernatorius klebonui E. Jelenskiui leido perstatyti bažnyčią ir ją padidinti. Ji ne tik praplėsta, bet ir įtaisyti du nauji altoriai. Bažnyčia turėjo tris varpus. 1908 m. sausio 29 d. Žiežmarių klebonas kunigas J. Augūnas dvasinės vyresnybės prašė leisti statyti miestelyje naują, mūrinę bažnyčią, nes senosios remontas dėl jos blogos būklės yra neįmanomas. Ją buvo manoma pastatyti iš parapijiečių aukų, kurios pradėtos rinkti nuo 1909 metų. Tais pačiais metais architektas Vaclovas Michnevičius parengė projektą. 1913 m. sausio 7 d. Vilniaus gubernatorius leido statyti naują bažnyčią. 1914 m. senoji bažnyčia nugriauta, „tinkama medžiaga statybai, sugriautosios bažnyčios, paskirta statymui naujos klebonijos, o likusioji medžiaga sunaudota išdegimui kalkių naujos bažnyčios. Pamaldoms laikyti laikinai buvo paruošta varpinyčia, prie kurios buvo pristatytas trisienis, o iš antrosios pusės pristatyta sen. bažnyčios zakristija“ (iš 1926 m. rašyto bažnyčios inventoriaus). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, statybos darbai sustojo. 1922 m. statyba atnaujinta. Neišmūrijus bokštų, neįrengus vidaus, 1924 m. gruodžio 22 d. bažnyčia buvo pašventinta. Varpai tebebuvo senojoje, medinėje varpinėje. 1929 m. pastatytas vienas bažnyčios bokštas; antro pastatyti nebespėta. Taip iki šiol ir stovi šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia Žiežmariuose su vienu bokštu.

Žiežmariuose priešais bažnyčią stovi Laisvės paminklas, vienintelis toks Kaišiadorių rajone. Iš pradžių tai buvo Nepriklausomybės dešimtmečio obeliskas, pastatytas 1928 m., bet ne visai užbaigtas. 1932 m. nuspręsta jo vietoje pastatyti naują paminklą, kuris gerokai tuo metu aplenkėjusiems Žiežmarių ir jų apylinkių gyventojams primintų Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę. 1932 m. spalio 20 d. buvo patvirtintas naujo paminklo projektas. Paminklo autorius – Adomas Jakševičius, vienas iš Kaišiadorių katedros apipavidalintojų. XX a. 5 – 6 dešimtmečiuose paminklas buvo nugriautas. Laisvės statula atstatyta 1991 metais ir šiek tiek skiriasi nuo ankstesnio – ant postamento nėra skydų su Vyčio ir Žiežmarių herbais bei datų.

Centrinė Žiežmarių miesto istorinė dalis yra Lietuvos kultūros paveldo objektų sąraše. Šioje dalyje, kuri susiformavo maždaug XVI-XVII a. riboje, stovėjo Žiežmarių rotušė, vienintelė tokia visame dabartiniame Kaišiadorių rajone.

Keliaudami Šv. Jokūbo keliu Kaišiadorių rajone aplankykite:

Gegužinės Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia – Parapija buvo įsteigta 1520 m. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta Neries ir Biržės santakoje.  Naujos mūrinės bažnyčios projektą parengė architektas Vaclovas Michnevičius. Tašytų akmenų mūro bažnyčia parapijiečių ir tuometinio klebono Juozapo Bučio pastangomis ir lėšomis pradėta statyti 1909 m. Neries ir Bošės santakoje. Per 19 metų išmūrytos sienos ir dukart dengtas stogas. 1928 m. kunigui Juozapui Bučiui palikus Gegužinę, bažnyčios statybą tęsė naujas klebonas kun. Stanislovas Pupaleigis (kitur rašoma – Pupalaigis). Dar ne visai įrengta bažnyčia pašventinta 1932 m., 1938 m. konsekruota.
Palomenės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – Pirmoji koplyčia pastatyta 1809 m.  1903 m. koplyčia suremontuota. 1915 m. įkurta Palomenės parapija, koplyčia atnaujinta ir išplėsta tapo savarankiška bažnyčia. Naujai parapijai priskirtos artimiausios Gegužinės, Žaslių ir Žiežmarių parapijų gyvenvietės. Pirmasis parapijos klebonas buvo kun. Motiejus Cijūnaitis. Pirmojo pasaulinio karo metu (1915 m.)
bažnyčioje penkias dienas buvo įsikūrusi vokiečių karo ligoninė. 1916 m. klebonas Juozapas Stasiūnas įsteigė parapijos bibliotekėlę.
 Paminklas Kaišiadorių rajono tremtiniams bei politiniams kaliniams atminti – 1996 m. birželio 14 d. buvo pašventintas architekto Stasio Petrausko sukurtas paminklas, skirtas iš Kaišiadorių geležinkelio stoties 1941, 1944 – 1953 m. ištremtiems bei išvežtiems į lagerius Kaišiadorių rajono gyventojams atminti. Paminklinėse plokštėse iškalti užrašai byloja: „Čia kaišiadoriečių tremties kelio pradžia, 1941 – 1951“; „1941 – Permės sritis, 1946 – Krasnojarsko kraštas, 1949 – Irkutsko sritis, 1951 – Tomsko sritis“, „Viešpatie, duok mums ištvermės“.
Vandens bokštas prie geležinkelio stoties – Kaišiadorių geležinkelio stoties vandens bokštas – unikalus architektūrinis paminklas, pastatytas 1883 m. Tai vienas pirmųjų pastatų mieste, tuo metu buvęs aukščiausiu.
Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra – Pradėta statyti 1906 metais kaip bažnyčia, baigta – 1932 metais jau kaip katedra. Pastatas neogotikinio stiliaus su neoromaninio dekoro elementais fasade. Katedra pasižymi grakščiomis proporcijomis. Išskirtinis jos savitumas – abipus šoninių navų prie pagrindinio pastato prijungtos gana žemos koplyčios. Visa tai sukuria darnią ir harmoningą architektūrinę pastato visumą.
Brazauskų namai – muziejus – tai pirmasis Algirdo Brazausko projektuotas ir statytas namas. Prezidentas čia augo, mokėsi, padėjo savo tėvams Sofijai Peresilevičiūtei-Brazauskienei ir Kazimierui Brazauskui. Dabar čia vyksta įvairūs renginiai, tradicinė muziejaus naktis, vedamos ekskursijos. Kazimiero Brazausko išpuoselėtas sodas su atsiveriančiu vaizdu į Kaišiadorių apylinkes tapo puikia erdve kultūrinei veiklai.
Namas Kaišiadoryse, kuriame gyveno Kardinolas Vincentas Sladkevičius – 1982 m. paskirtas Kaišiadorių vyskupijos administratoriumi. 1988 m. popiežiaus Jono Pauliaus II pakeltas kardinolu.
Girelės poilsiavietė – Lengvam pasivaikščiojimui gamtoje siūlome keliauti Girelės pėsčiųjų taku (apie 1,7 km), kuris prasideda šalia Paukštininkų gatvės. Eidami miško takeliu, aplankysite didžiulį ąžuolą, toliau tęsite kelionę mišku iki medinio tiltelio ir Girelės miško poilsiavietės, kurioje įrengtos pavėsinės, laužavietė, sūpynės, suoliukai bei medinis lieptelis į Girelės I tvenkinį.
Vladikiškių dvaro sodyba – Dvaro istorija glaudžiai susijusi su Romerių giminės istorija. Vladikiškių, Stoniavos ir Pavuolio dvarai Žiežmarių apylinkėse priklausė Kierdėjų giminei. Apie dvaro interjerą nieko nežinoma, tačiau apie jame buvusią biblioteką byloja retsykiais sutinkamos knygos su Vladikiškių bibliotekos ekslibriais (su įrašu po karūna „BIBLIOTEKA WŁADYKISKA“). Tebestovi mūrinis tvartas ir svirnas, taip pat išliko dalis parko su tvenkiniu.
Antakalnio daugiakamienė liepa – Liepa yra valstybės saugomas gamtos paminklas. Daugiau nei prieš 90 metų šios liepos motininis kamienas buvo nupjautas, tačiau jis išleido 10 kamienų – liepaičių. Neseniai dėl didelės vėtros kamienų skaičius sumažėjo. Nuvažiuokite, aplankykite, suskaičiuokite, kiek kamienų liepa turi dabar.
Maisiejūnų piliakalnis – Pirmasis piliakalnis įrengtas Strėvos kairiojo kranto aukštumos pakraštyje esančioje atskiroje kalvoje. Piliakalnis apaugęs medžiais ir krūmais, pietrytinis šlaitas dirvonuoja. pietvakarių aikštelės krašte yra erozinė įduba.
Gravitacinė kalva -Žmonės kalba, kad čia dėl Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės dedasi keisti dalykai. Patys galite tuo įsitikinti. Atvykite automobiliu, pastatykite įkalnėje, išjunkite pavarą ir pamatysite kaip jis rieda ne nuo kalvos žemyn, bet į viršų.
Kruonio Švč. Mergelės Marijos, Angelų karalienės bažnyčia – statyta 1610 m., turi renesanso bruožų yra stačiakampio plano su puskupoliu. Ji tarsi veidrodis atspindi Oginskių giminės pirmuosius žingsnius Kaišiadorių rajone ir Lietuvoje. Bohdanas Oginskis – stačiatikybės ramstis, karžygys, žmogus padėjęs pamatus Oginskių giminės aukso amžiui. Bažnyčioje, kuri iki 1919 metų buvo cerkvė, yra saugomos jo ir sūnaus Samuelio Levo epitafinės antkapinės plokštės.
Kruonio Dievo Motinos Globėjos cerkvė – XVII a. pradžioje didikai Oginskiai Kruonyje pastatė ir mūrinę stačiatikių cerkvę su savo giminės laidojimo rūsiu. Prie cerkvės veikė ir stačiatikių vienuolynas. 1919 m. cerkvė atiteko katalikams ir buvo paversta katalikų bažnyčia.
1926 m. Kruonio miestelio pakraštyje, Slavų gatvėje, buvo pastatyta medinė cerkvė. Joje saugoma XVIII a. pab. – XIX a. pr. Ikona „Kazanės Dievo motina“ su aptaisais. Joje ir šiomis dienomis per didžiąsias stačiatikių šventes laikomos mišios.
Darsūniškio vartai – koplytėlės – Dėl savo geros geografinės padėties Darsūniškiui teko priimti visas priešiškai nusiteikusias kariuomenes. Miestelis ne kartą degė ir darsūniškiečiai nusprendė pastatyti vartus, pro kuriuos ugnis ir nelaimės neprasiveržtų. Kiekvieną miestelio svečią pasitinka ant trijų kelių stovintys Šv. Agotos, Šv. Kazimiero ir Šv. Jurgio vartai. Prie pat Nemuno įsikūrusiame Darsūniškyje galima atsigerti mineralinio šaltinio vandens, aplankyti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, varpinę, parką, žydų kapines, pasivaikščioti Nemuno pylimu.
Darsūniškio Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – Darsūniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų, šv. Andriaus ir šv. Elžbietos medinei bažnyčiai naują fundaciją suteikė Kazimieras Jogailaitis 1473 m. kovo 1 d. 1818 m. liepos 14 d. kilusio gaisro metu kartu su 52 gyvenamaisiais namais sudegė ir bažnyčia. 1848 m. gegužės 28 d. prasidėjo naujos mūrinės bažnyčios statyba, trukusi 5 metus. Yra skelbiamas faktas, kad bažnyčios statybos metu priešais bažnyčią, kitoje gatvės pusėje buvusioje Kubo Zavistanavičiaus sodyboje kasant duobę pasodinti bijūnams, buvo rastas puodas su auksinėmis monetomis, kurias K. Zavistanavičius atidavė klebonui – už rastas monetas buvo nupirktos plytos bažnyčios statybai.

 

Atnaujinta: 2023-04-27 07:50
Ieškoti