Guronių alkakalnis vadinamas Pajautos kapu, Kiškio bažnyčia

Guronių alkakalnis vadinamas Pajautos kapu, Kiškio bažnyčia

Tai nedidelė, pilkapį primenanti kalvelė. Prie pagrindo jos skersmuo – 28 m, aukštis – 3–3,5 m, šlaitai gana statūs, viršus kiek įdubęs. Anksčiau kalvelę beveik iš visų pusių juosė pelkės, kurios dabar numelioruotos. Kalvos viršuje ir šlaituose randama įvairaus dydžio akmenų.

Alkakalnio viršuje iškasta 6 m skersmens duobė, pakraščiai apsodinti medžiais. Apie 10 m į pietus, pietryčius nuo alkakalnio yra melioracijos griovys. 2005 m. pradėjus rengti Rožinio slėpinių parką,  maždaug 10 m nuo alkakalnio nutiestas kelias, šalia alkakalnio įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, pastatytos koplyčios, iškasti tvenkiniai.

Pajautos kapu, Kiškio bažnyčia vadinamas alkakalnis siejamas su pagoniškuoju kultu. Lietuvos metraščio legendinėje dalyje pasakojama, kad po Živinbudo mirties kunigaikščiu tapo jo sūnus Kukovaitis. „[…] tais metais mirė Lietuvos ir Žemaičių didžiojo kunigaikščio Kukovaičio motina Pajauta, sulaukusi žilos senatvės. Ir didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, jos atminimui pagerbti pagal jos išvaizdą padirbo stabą ir pastatė tą savo motinos Pajautos vardo stabą ties Žaslių ežeru. O tą jos stabą garbino ir Pajautą laikė deive. Paskui tas stabas supuvo, ir toje vietoje išaugo liepos. Tąsias liepas garbino ir iki mūsų dienų jas tebedievina, minėdami tą Pajautą.“

Pasakojama, kad kalvelė yra karžygio Pajauto kapas. Kunigaikštis žuvo per čia įvykusį mūšį. Kareiviai jam su šalmais supylė kapą. Kadangi čia palaidotas Pajauta, tai artimiausias kaimas vadintas Pajautiškėmis. Dar kalbama, kad čia yra šventa, buvusios bažnyčios vieta.

Užfiksuotas dar vienas padavimas. Pasakojama, kad kažkada tose vietose gyvenęs kunigaikštis Žaslas. Mūšio su priešais metu jis žuvęs. Artimieji jo raudoję, apverkę. Ten, iš kur ėmė žemę jo kapui supilti, likusi duobė. Jo sužadėtinė Pajauta priverkusi pilną duobę ašarų. Toje vietoje nuo to laiko telkšo ežeras, vadinamas Žaslo vardu. O ten, kur yra kunigaikščio Žaslo kapas, buvo supilta kalva. Pajauta, jo sužadėtinė, labai gedėjusi ir iš sielvarto mirusi. Ji ir palaidota kartu. Žmonės pasakojo, kad kalvelė buvo apdėta dideliais akmenimis. Tačiau jie nurinkti tiesiant geležinkelį, maždaug XIX a. viduryje.